Duonos istorija

Ruginė duona – tarsi tikros duonos idealas, kvepianti, tamsi ir primenanti senovę. Tačiau ar žinote, jog pirmoji tikra duona pradėta kepti prieš kelis tūkstančius metų buvo visai ne iš rugių, o pirmieji jos kepėjai buvo senovės egiptiečiai? Dar tuomet, kai žmonės gyveno olose, o maisto atsargas laikė urvo kampe, žinotos vos kelios grūdų rūšys: soros, avižos, miežiai ir kviečiai. Kur kas vėliau, vėlyvojo klasicizmo periode atsirado rugiai, o tuomet, kai buvo atrasta Amerika, jau ir kukurūzai. Taip šie šeši „broliai“ maitino pasaulį beveik dešimt tūkstančių metų. Po didžiojo ledynmečio gyvenę žmonės grūdus valgydavo savaip. Skrudindavo juos ant karštų akmenų, sumaišydavo su vandeniu ir tokią tešlą kepdavo virš karštų akmenų arba medžio anglių. Kepinį valgydavo, kai šis sukietėdavo į vientisą lakštą. Beje, tokia duona dar kurį laiką nesugesdavo, tačiau dingdavo dalis grūdų skonio. Grūdų košė ir tokia plokščia duona pagrindiniais raciono ingredientais buvo daugybę šimtmečių. Pagal piešinius urvuose manoma, jog plokščią duoną valgė graikai. Vokiečiai tuo metu, kai susidūrė su romėnais, žinojo tik avižų grūdus. Net asirai pusryčiams valgydavo datulių sirupą su gabalėliu plokščios miežinės duonos. Tačiau tik ne egiptiečiai.